Penktadienį San Džiovani Rotonde, Apulijoje, iškilmingai baigėsi šv. Pijaus metai. Iškilmės Mišioms, dalyvaujant gausiai tikinčiųjų miniai, vadovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Jubiliejinių metų šventimu paminėtas kapucino t. Pijaus iš Petrelčinos įsikūrimo San Džiovani Rotondo kapucinų vienuolyne šimtmetis. T. Pijus (Francesco Forgione), atvyko į San Džiovani Rotondą 1916 metų liepos 28 dieną ir nuo tada ten pasiliko visą likusį gyvenimą, daugiau kaip penkiasdešimt metų, iki mirties. Šv. t. Pijus iš Petrelčinos, gimęs 1887 ir miręs 1968 metais, kanonizuotas Jono Pauliaus II 2002 metais, yra vienas iš žinomiausių kapucinų vienuolių. Šventasis daug kuo stulbino savo amžininkus – stigmomis, ateities numatymu, išgydymais. Buvo nepaprastas nuodėmklausys, atvertęs daug širdžių.
Pasak kardinolo Amato, šv. t. Pijaus iš Petrelčinos asmenyje galima atpažinti keturias evangelines figūras, ypač ryškias per išpažinties tarnystės vykdymą. Pranciškonas kapucinas šv. t. Pijus yra kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško paklydusios avelės ir ją gelbsti; kaip Gerasis Samarietis, kuris gydo kenčiančiųjų žaizdas; kaip Gailestingasis Tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir sugrįžusį apkabina; kaip Gerasis Teisėjas, kuris nerūšiuoja asmenų ir kurio teisingumas yra teisingas.
Šventumą sudaro evangelinių palaiminimų praktikavimas ir gyvenimas pagal Jėzaus duotą naująjį artimo meilės įsakymą. Ta pati Jėzaus meilė nuvedė šv. t. Pijų šventumo keliu. Dievo meilė šv. t. Pijui buvo kaip gyvenimo vėtrungė. Jis buvo visiškai pasinėręs Dieve, jį mylėdamas, melsdamas, aukodamas savo kasdienybę; malda, Mišių aukojimas, Eucharistijos adoravimas ir aukojimasis buvo jo kasdienos koordinatės. Visai tai jo gyvenime tapo konkretu per ištikimybę Evangelijai ir Pranciškonų ordino regulai per asmeninį atsiliepimą į kapucinų dvasinio gyvenimo pašaukimą, ištikimybę kunigiškoms pareigoms, ramų ir džiaugsmingą fizinių ir moralinių kančių priėmimą ir nuolankumą Bažnyčios mokymui ir dvasinei vyresnybei.
T. Pijus ypač pamėgo klausyklą kaip antgamtinę priemonę nuodėmės žaizdoms gydyti ir dvasiškai prislėgtiems padrąsinti. Kaip konsekravimo žodžiai leidžia Kristaus kūnui ir kraujui būti duonos ir vyno pavidale, taip išrišimas atleidžia nuodėmes leisdamas penitentui sugražinti malonės džiaugsmą. Šitaip šv. t. Pijus ugdė ir mokė tikinčiuosius gerojo gyvenimo pagal Evangeliją.
Karšta Dievo meilė t. Pijų padarė svetingu ir dosniu artimui, stokojančiam atleidimo, apšvietimo, vadovavimo, padrąsinimo. Jo stilius kai kam atrodė šiurkštus, tačiau tai buvo būdas apsiginti nuo agresyvumo ir fanatizmo. Tėvas Pijus buvo jautrus, romus ir atjautus vienuolis. Į priekaištus, kad jo įsteigta ligoninė pernelyg „liuksusinė“ kapucinas ryžtingai atsakė, kad ligoniai atstovauja Kristui, todėl jiems reikia visų patogumų, viskas turi būti gražu.
1946 metais įkurtą ligoninę t. Pijus pavadino „Kančių palengvinimo namais” su mintimi, kad kiekvienas ligonis, ypač vargšai, juose jaustųsi patogiai, tarsi namuose, kad šeimyninėje aplinkoje pajustų tikrą savo kančių palengvinimą; palengvinimą, kurį užtikrina dvi viena kitą papildančios jėgos – malda ir mokslas, kartu vedančios į tą patį tikslą. Šį tikslą tiksliausiai nusakė pats Kristus Jono evangelijos žodžiais - „kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Jėzus nepaliaujamai rūpinosi ligoniais, jų išgydymu skelbdamas priartėjusią Dievo Karalystę. Taip pat ir Bažnyčia, savo nesuskaičiuojamų šventųjų, vyrų ir moterų, charizmomis amžiams bėgant pratęsė ir išplėtė šią pranašišką Kristaus tarnystę įvairiomis iniciatyvomis sveikatos apsaugos ir tarnystės kenčiantiesiems srityje. Ligoninė „Kančių palengvinimo namai“ yra Italijos sveikatos ministerijos ir regioninės sveikatos priežiūros įstaigų akredituota gydymo ir slaugos ligoninė, talpinanti apie 1200 ligonių ir turinti 2500 personalo. (Vatikano radijas)